Ar prisimenate istoriją apie turistą ir vietinį žveją? Pamatęs vietinį žveją, kuris snaudė grįžęs iš rytinės žvejybos, turistas ėmė jį įkalbinėti plaukti dar kartą, pagauti daugiau žuvies, daugiau jos parduoti, pirkti motorinę valtį, paskui jau tralerį, galų gale, kai jūrą vagos žvejui priklausantys laivai, o kapitonai per raciją raportuos apie pagautą žuvies kiekį, žvejas galės sėdėti prieš saulę ir nieko neveikti. „Betgi aš tą dabar ir darau,“- atsakė žvejys. „Šildausi prieš saulę ir nieko neveikiu“. Ir turistas nuėjo pritilęs ir pajutęs keistą pagarbą žvejui. (Viena iš šios istorijos versijų – čia)

Ar kada susimąstėte, kurį veikėją atstovaujate jūs? Ar esate pagalvoję, kad daugelį dalykų, kuriuos atidedame vėlesniems laikams, galime tiesiog imti ir daryti dabar?

Leiskite užduoti labai banalų klausimą: jei žinotumėt, kad liko kelios minutės gyventi, ko labiausiai pasigailėtumėte? Kad neužbaigėt tos ataskaitos, gulinčios nuo praėjusio penktadienio? Kad neįsteigėte įmonės? Kad nelaimėjote kokio nors užsakymo?

Žinoma ne. Greičiau pagalvotumėt apie tai, kad nepakankamai laiko praleidote su savo artimaisiais, kad nepasakėte jiems, kaip juos mylite. Kad ryte išėjote neatsisveikinę ir kad nežinote, kas gi iš tikrųjų rūpi paaugliui sūnui.

Tokia radikali priešstata padeda susidėlioti savo vertybes. Kalbama apie pasirinkimus, kuriuos mes darome savo gyvenime. Kartais  užmirštame, kad tai, ką mes darome, yra mūsų pasirinkimas, ir pasiduodame aplinkybių poveikiui.

Visos vadybinės teorijos, visa organizacijų psichologija, atrodo, remiasi prielaida, kad darbas yra pagrindinis žmogaus gyvenimo tikslas ir džiaugsmo šaltinis. Kaip pastebėjo viena gera mano draugė, jei tai būtų tiesa, pasakų pabaigos turėtų skambėti: “Visi gyveno ilgai ir laimingai ir triūsė iki amžiaus galo”. O neskamba. Atvirkščiai, pasakos paprastai baigiasi ištaigingom puotom, nuo stalų varvančiais taukais, pilnų vyno taurių skimbčiojimu, o ne darbinio prakaito čiurkšlėm.

Taigi darbas yra tik priemonė savo tikslams pasiekti, kaip ir pinigai. Problemos prasideda tada, kai sumaišomos priemonės su tikslu. Tada nesunku pražiopsoti, kad tai, ko iš tikrųjų labiausiai nori, yra visai šalia, tereikia stabtelėti ir pasižiūrėti. O kartais tiesiog imti ir daryti. Plūkiatės, nes svajojate kada nors apkeliauti pasaulį? O ar žinote, kad galima apkeliauti pasaulį neturint nė grašio nakvynei? Pavyzdžiui, pasinaudojus svetingų žmonių klubu? Svajojate apie vilą Ispanijoje? O gal pardavę savo butą jau šiemet galėtumėt nusipirkti namuką Ispanijos pakrantėje? Svajojate apie nuosavą namą? O ko labiau norite – būti namo (įkeisto bankui) savininku ar tiesiog gyventi gražiame name? Gal šiuo atveju tiesiog paprasčiau išsinuomoti? Nesakau, kad būtina imti ir realizuoti visas tokias idėjas, bet jos yra geros minčių pratybos, padedančios atsirinkti , dėl ko mes stengiamės.

Turbūt jau norite paklausti, ar neprieštarauju pati sau? Štai apžvalga apie darbuotojų įsitraukimą, pristatoma naujienlaiškyje, kalba apie tai, kaip „padaryti“ darbuotojus dar labiau atsidavusiais darbui, kad jie dėtų papildomas pastangas, kad gyventų darbe ir dėl jo... Ir staiga –„ darbas tai tik priemonė“ ir „ne pagrindinis džiaugsmo šaltinis“.

Atsakau pati sau – ne. Darbas gali būti džiaugsmo ir pasitenkinimo šaltinis. Ne visai gerai, jei tai vienintelis šaltinis. Dar blogiau, jei tai užnuodytas šaltinis, gadinantis, o ne praturtinantis žmogaus gyvenimą. Atsidavimas darbui ir gyvenimo džiaugsmas gali eiti kartu. Tokie žmonės ateina į darbą ir dirba jį nuoširdžiai ir atsidėję, bet lygiai taip pat jis nuoširdžiai vertina savo asmeninį gyvenimą, ir nepuola tapatintis su atliekamu darbiniu vaidmeniu. Toks žmogus nemano, kad jis yra tik vadybininkas, arba įmonės vadovas, arba inžinierius, o pirmiausia jis yra Petras, dviejų vaikų tėvas, žvejas mėgėjas, Lietuvos pilietis, ir dar – IT specialistas. Ir kai mes sakome, kad mums reikia įsitraukusių darbuotojų, mintyse pridurkime – „ne gyvenimo džiaugsmą praradusių darboholikų“.

Taigi, šiandien darbą baikite anksčiau. Ne rytoj, ne kitą savaitę ar kada nors, kai baigsis tas projektas. Išjunkite kompiuterį. Visi neuždirbti pinigai, karjera, klientai ir skambučiai lauks jūsų ir rytoj. O šiandien susitikite su savo mylimais žmonėmis. Išeikite pasivaikščioti. Pasakykite, kokie jie jums svarbūs. Pažaiskite su vaikais. Dėmesys yra brangiausia dovana, kurios jie iš jūsų tikisi. Arba paskambinkite seniai matytai draugei. Tiesiog praleiskite dieną kitaip nei įprasta. Kad jei kada tektų gailėtis dėl savo pasirinkimų gyvenime, niekada nesigailėtumėte dėl šios dienos.